Populiariausi šiuo metu apdailai skirti dažai yra vandens dispersinai dažai, kurių rišikliai yra akrilatų, stirenų, stirenbutadienų, vinilakrilatų, vinilacetatų, vinilversatatų kopolimerų vandeninės dispersijos (sintetiniai lateksai). Tai kietos, disperguotos vandenyje mikroskopinės dalelės. Ši pieno baltumo dispersija dažų pramonėje vadinama lateksu ir neturi nieko bendro su natūraliu lateksu (kaučiuku), išgaunamu iš augalų. Sintetinis lateksas gali būti vadinamas emulsija. Taigi sintetinis lateksas tai plėvelės formuojančios medžiagos (rišiklio) vandeninė dispersija, todėl dažų pavadinimai: vandens dispersiniai dažai, emulsiniai ir lateksiniai dažai yra sinonimai. Lateksinių dažų gamyba buvo pradėta 1948 metais JAV. 1952 metais JAV pardavė lateksinių dažų licenziją Skandinavijos šalims. Tokiu būdu vėliau šių dažų gamyba išsivystė Europoje. Išvystytose šalyse lateksinių dažų dalis sudaro 70% nuo visų vartojamų statybose dažų. Tai sąlygoja visa eilė šių dažų pranašumų:
-pagrindinis šių dažų pranašumas, kad derva, esanti jų sudėtyje, disperguota (paskirstyta) labai mažų dalelių pavidalu vandenyje, bet neištirpinta brangiuose, toksiškuose ir lengvai užsidegančiuose tirpikluose;
- organinių tirpiklių nebuvimas užtikrina aplinkos teršimo sumažinimą, dažymo darbų gaisro ir sprogimo saugą, darbo sąlygų pagerėjimą, ypatingai dirbant patalpų viduje, kaštų sumažėjimą plaunant darbo įrangą ir įrankius, jiems nereikalingas tirpiklis – skiesti bei nuplauti darbo instrumentus galima tiesiog vandeniu;
- greitas dangos džiūvimas;
- aukštesnės eksploatacinės dangų savybės, ypatingai panaudojant akrilinius rišiklius;
- mažesnis fasadinių dangų polinkis lupimuisi veikiant vandens garams, prasiskverbiantiems, esant atitinkamoms sąlygoms, per pastato sienas į atmosferą;
- komfortiškesnės sąlygos patalpose dėl lengvo vandens garų pralaidumo per dangą. Dažų plėvelė turi mikroskopines poras, dėl ko turi aukštą oro ir garų, susidariusių dangos viduje, pralaidumą. Tai ypatingai svarbu gyvenamųjų pastatų interjerui, nes pagerina patalpos mikroklimatą – sienos „kvėpuoja“, - praleidžiant vandens garus per savo plotį.
Šiolaikinis vandens dispersinių dažų asortimentas įgalina atlikti praktiškai visus statybos ir remonto apdailinių darbų rūšis.
„Reglamentuojamų statybos produktų sąrašas“ nustato dažų vidaus darbams kokybės klasifikavimo standartą, privalomuosius ir deklaruojamus rodiklius bei bandymo metodo reglamentuojančius standartus. Dažų vidaus darbams atitikties įvertinimas reglamentuojamas nacionaliniu standartu LST EN 13300+AC:2004 „Dažai ir lakai. Vidinių sienų ir lubų vandeninės dengimo medžiagos ir dangų sistemos. Klasifikavimas“. Tai kokybės klasifikavimo standartas, nustatantis vieningą europinę kokybės normą dažų vidaus apdailai klasėms.
Standartas apibrėžia kaip klasifikuoti vidinių sienų ir lubų dengimo medžiagas pagal kokybės klases.

Klasifikavimas pagal galutinį naudojimą
- dekoratyvinė apdaila
- specialiosios savybės

Klasifikavimas pagal rišiklio cheminį tipą
- akrilinė derva, vinilinė derva, alkidinė derva, epoksidinė derva, kopolimerai
- silikatas, gesintos kalkės ir t.t.

Klasifikavimas pagal atsparumą drėgnajam šveitimui
Atsparumas drėgnajam šveitimui – tai dangos atsparumo pasikartojančiam valymui įvertinimas. Jis gali būti nustatytas dangoms, kurių didžiausio grūdelio dydis (grūdėtumas) mažesnis kaip 100 µm, padengtoms ant lygių, be faktūros arba stambaus grūdėtumo paviršių.
Atsparumas drėgnajam šveitimui nustatomas pagal LST ISO 11998 nurodytą procedūrą, po 28 dienų džiovinimo (kai pilnumoje susiformuoja polimerinė plėvelė) esant standartinėms aplinkos sąlygoms: (23±2)ºC temperatūrai ir (50±5) % santykiniam oro drėgniui. Dažai klasifikuojami pagal dangos storio sumažėjimą į šias klases:

1 klasė <5 µm po 200 šveitimo ciklų
2 klasė >5 µm ir <20 µm po 200 šveitimo ciklų
3 klasė >20 µm ir <70 µm po 200 šveitimo ciklų
4 klasė <70 µm po 40 šveitimo ciklų
5 klasė >70 µm po 40 šveitimo ciklų

Verta pažymėti, kad kai kurie vandens dispersinių dažų gamintojai, savo techniniuose duomenyse deklaruoja atsparumą šveitimui pagal vokiečių standartą DIN 53778, kuriame dažų atsparumas vertinamas po 10 000 šveitimo ciklų. Pagal šį vokiečių standartą 10 000 šveitimo ciklų nustatomi klasifikuojant dažus pagal atsparumą ne drėgnajam šveitimui, bet sausajam šveitimui. Antra vertus, vokiečių standartas DIN 53778 šiuo metu galioja Vokietijoje tik baltiems dažams. Šis standartas pakeistas aukščiau aprašytu Europos standartu LST EN 13300+AC:2004, kuris galioja nuo 2001.11.01 baltiems ir spalvotiems vidinių sienų ir lubų dažams.